Bitės
Bitė, arba naminė bitė (Apis mellifera) – bitinių (Apoidea) antšeimio vabzdys. Vienas iš daugiausiai auginamų vabzdžių ir žinomų nuo neatmenamų laikų. Bitės giminingos vapsvoms. Manoma jog skirtingai nuo dabartinių bičių jų tolimi protėviai buvo kitus vabzdžius medžiojantys plėšrūnai.
Bitės gyvena keletą dešimčių tūkstančių narių turinčiomis šeimomis. Šeimą sudaro trejopi individai: tranai (patinai), darbininkės ir motinėlė.
Paveikslėlis
Bičių lizdas
Pasiūtas korys
Natūrali bičių gyvenimo vieta – medžio drevė. Žmogus jas augina įvairiuose aviliuose. Medui pilti ir bičių lervoms auginti bitės siuva vaškinius korius šešiakampėmis akutėmis (matematiškai optimalus konstrukcinis sprendimas). Įprastinio dydžio akelėse užauga darbininkės. Koriuose kiek didesnėmis akelėmis (traninis korys) išauga tranai, nes motinėlė į tokias akeles deda neapvaisintus kiaušinėlius. Motinėlėms auginti bitės pasiuva keletą gilės formos narvelių itin storomis sienelėmis. Kad bitės turėtų daugiau laiko medui nešti, bitininkai joms įdeda mašinos pagamintų vaško plokštelių, iš kurių korį pasiūti galima daug greičiau.
Įvairiems plyšeliams užtaisyti ir drevei ar aviliui nuo puvimo saugoti bitės renka įvairius sakus ir lipus ir iš jų gamina pikį. Pikis taip sulipdo rėmelius ir kitas avilio dalis, jog bitininkui reikalingas specialus kaltas prireikus joms atskirti.
Spiečiai
Esant palankioms sąlygoms, kuomet šeima nebetelpa į drevę ar avilį ir ypač jei tuo metu dar nustoja žydėti medingi augalai bitės spiečia. Prieš spiesdama šeima pasiuva motininių akelių ir užaugina keletą jaunų motinų. Su pirmuoju spiečiumi (didele įvairaus amžiaus bičių grupe) išlekia senoji motina. Jį neretai seka kiti, po jauną motiną turintys spiečiai. Su kiekvienu spiečiumi išskrenda apie pusė avilio bičių. Taigi senosios didelės šeimos vietoje paprastai bičių lieka gana nedaug.
Bitininkai nelabai mėgsta spiečius, nes juos gana sunku gaudyti. Vengdami spietimo, jie perskiria šeimas dirbtinai. Jei abiems perskirtoms pusėms duodama po motiną, jos virsta atskiromis šeimomis.
Medus
Vasarą bitės prineša į avilį nektaro, kuris (perdirbtas į medų) yra maisto atsarga žiemai. Žiedus lankyti bitės gali net už keleto kilometrų nuo avilio, tačiau toks rinkimas labai nenašus; paprastai nektaras renkamas daug arčiau. Radusi naują nektaro šaltinį, bitė darbininkė avilyje šoka bičių šokį, kurio figūromis kitoms bitėms gana tiksliai nurodoma kryptis ir atstumas iki rastų medingų augalų (naudojama polinė koordinačių sistema).
Aktyvūs bitininkai patys ieško medaus ir atveža avilius prie pat žydinčių augalų (pavyzdžiui, rapsų) laukų. Tai naudinga ir žemdirbiui, nes bitės apdulkina augalus, padidindamos derlių.
Bitininkai medų paprastai atima, nes jis yra bityno produkcija (dėl jo laikomos bitės). Tačiau paliktos be maisto bitės negalėtų peržiemoti, todėl vietoj medaus bitėms duoda cukraus sirupo (didelės koncentracijos - 1:1,5 - cukraus tirpalo) kurį jos, panašiai kaip medų, susipila į korius ir žiemą juo maitinasi. Cukraus tvarkymas bites irgi išsekina, todėl rūpestingi bitininkai paprastai palieka ir dalį medaus.
Gėlimas
Būdamos greta avilio, bitės jį aršiai gina ir linkę užpulti bet kurį arti esantį žmogų, žvėrį ar gyvulį. Toli nuo avilio, rinkdamos medų, bitės nepiktos. Net gaudomos, jos pirmiausia mėgina pabėgti, ir gelia tik visiškai bėdos prispirtos. Avilio bitės mažiau gelia rūkomos dūmais. Dūmus leidžianti dūminė – svarbus įrankis, be kurio retas bitininkas ryžtasi atidaryti avilį. Žmogui ar gyvuliui įgėlusi bitė miršta, nes atitrūksta odoje įstrigęs geluonis. Atitrūkęs geluonis odoje matyti. Jo negalima traukti pirštais (taip nuodai išspaudžiami į odą), reikia nubraukti peiliu ar bitininko kaltu. Kitam vabzdžiui įgėlusi bitė gyvena toliau.
paimta iš augintinis.lt